Ar Verta Skolintis Pinigų Kalėdinėms Dovanoms?

Kalėdos turi keistą galią. Net jei visus metus gyveni gana tvarkingai, taupai, skaičiuoji, o kartais net ir truputį moralizuoji kitiems apie finansinę drausmę, gruodžio mėnuo tarsi įjungia kitą režimą. Staiga atrodo, kad visi aplinkui perka, puošia, dovanoja, o tu kažkaip turi suspėti į tą patį traukinį. Ir čia pat ima lįsti mintis, kurią žmonės retai garsiai ištaria, bet kasmet jausmingai apsvarsto: gal reikia greitos paskolos? Tik keliems papildomiems šimtams, nes na, juk Kalėdos…

Aš pats esu matęs ne vieną žmogų, kuris į šitą emocinę duobę įkrenta kiekvienais metais. Viena draugė net turi tokį pusiau juokingą, pusiau graudų įprotį – ji sako, kad „Kalėdos be paskolos kaip Kūčios be silkės“. Aišku, jinai pusiau juokauja, bet žinau, kad kasmet tas juokas kainuoja jai bent kelis šimtus eurų palūkanų tarpininkams, kurie gyvena vien iš tokių emocinių sprendimų.

Bet šiaip, jei labai nuoširdžiai – ar verta? Ar logiška imti greitą paskolą vien tam, kad po eglute būtų daugiau dėžučių?

Galima užduoti šį klausimą taip: ar verta imti paskolą dalykui, kuris džiugina dvi minutes, o paskui virsta mėnesių ar net metų finansine našta? Kartais net ne dėl to, kad suma didelė, o dėl to, kad pačios paskolos struktūra būna sugalvota taip, kad net ir keli šimtai tampa brangia avantiūra.

Nors žinau, kad čia nėra vien matematika. Jei būtų vien matematika, žmonės neimtų paskolų vaikų žaislams, šventiniam stalui ar naujiems telefonams, kurių realiai net nereikia. Juk logiškai mąstant, Kalėdų esmė ne dovanoje, o laike kartu. Bet pabandyk taip pasakyti žmogui, kurio šeimoje kalėdinės dovanos tapo savotišku santykių matu. Nes dažnai taip ir būna – dovana ne tik daiktas, o ženklas. Lyg „matai, aš tave vertinu“. Ir tuomet, kai galimybės ribotos, žmonės pradeda tempti virvę į abi puses: ar būti protingam, ar būti dosniam?

Aš kartą pats esu padaręs nesąmonę. Ne pačią didžiausią, bet užtektinai, kad suprasčiau savo kvailumą. Tai buvo tada, kai buvau pakankamai jaunas, kad neturėčiau rimtų santaupų, bet jau pakankamai suaugęs, kad nenoriu atrodyti kaip „tas, kuris vėl atneš du butelius šampano ir viskas“. Nupirkau merginai gana brangų daiktą – net prisimenu, kaip drebėjau pirkdamas, nes kortelėje liko gal koks trisdešimt eurų iki algos. Tada dar nežinojau, kad gyvenimas turi gerą humoro jausmą. Kitą dieną ji man padovanojo rankų darbo atviruką ir šokoladą. Nebuvo jokio „nepatogumo“, jokio vertinimo skirtumo. Jei atvirai, ta dovana buvo nuoširdesnė nei mano. Ir tuo metu mane supurtė labai paprasta mintis: aš įsivėliau į skolas, kad padaryčiau įspūdį žmogui, kai to jam net nereikia.

Ir nuo tada, kai žiūriu į visą šitą greitų paskolų ir kalėdinių dovanų temą, tai matau tą pačią istoriją – tik didesniu mastu.

Kodėl žmonės iš tikrųjų ima paskolas dovanoms?

Čia ne tik apie pinigus. Čia apie spaudimą. Apie įvaizdį. Apie tą absurdišką socialinę inerciją, kur visi atrodo kažką iš savęs darantys, nors realiai daugelis tempia paskolų grandines, tiesiog niekam nesako.

Yra kelios grupės žmonių, kurie labiausiai rizikuoja tokiomis prieššventinėmis emocinėmis paskolomis:

1. Tėvai, kurie jaučia, kad „vaikui turi būti gražiausios Kalėdos“.
Nors vaikai labiau prisimena kvapą ir nuotaiką nei Lego rinkinio kainą.

2. Žmonės, kurie nori parodyti savo vertę per materialumą.
Nors dovanų kainos santykių nesustiprina – jos tik trumpam numalšina kaltę.

3. Tie, kurie visus metus tvarkėsi prastai, o Kalėdos atrodo kaip galimybė vienu mostu „išlyginti įspūdį“.
Bet paskola neišlygina įspūdžio. Ji tik atideda sąskaitą.

4. Žmonės, kurie gyvena nuo algos iki algos ir neturi santaupų.
Šventės tiesiog išryškina šią realybę.

Ir čia net nereikia smerkti. Kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Tik gaila, kai reklamos ir skolos produktai šį spaudimą dar labiau padidina.

„Bet čia juk tik pora šimtų eurų…“

Taip dažnai prasideda nemalonios istorijos. Ypač greitųjų paskolų pasaulyje, kur viskas padaryta taip, kad žmogus spręstų čia ir dabar, be gilesnio pamąstymo. Užpildai formą, per kelias minutes pinigai sąskaitoje, o tu jau leki į „Akropolį“, nes akcijos, žmonės, atmosfera… O gal net spaudžia mintis, kad paskutinę minutę viskas kainuos brangiau (nors dažnai būna priešingai).

Bet yra toks pavojingas psichologinis triukas: jei skola atrodo „maža“, žmogus nesureikšmina palūkanų. Ir tada gana lengvai galima sumokėti ne tik už dovaną, bet ir už banko reklaminę kampaniją, darbuotojų algas ir visą kitą.

Kai paskaičiuoji, kiek kainuoja realios greitųjų paskolų metinės palūkanos (taip, tos, kurios mažomis raidėmis), pradeda suktis galva. Kartais už 200 eurų dovanoms žmonės sumoka 50–150 eurų vien palūkanų. Kitaip tariant – už oro minčių rinkinį.

O gal problema ne paskolose, o požiūryje į dovanas?

Kalėdinės dovanos pastaraisiais metais tapo keistu reiškiniu. Tarsi visi pamiršo, kad dovanos neturi būti prestižinės. Kai kurie žmonės kalėdinius pirkinius vertina taip, lyg tai būtų darbo našumo įvertinimas. Čia gi dovanos, ne nekilnojamojo turto sandoriai.

Kartais, kad ir kaip banaliai skambėtų, geriausia dovana yra laikas, kurio niekada neturime. Arba pokalbis, kuris kažkur vis atidedamas. Aš esu gavęs tokių dovanų, kurios kainavo gal 5 eurus, bet iki šiol jas prisimenu. Viena jų buvo labai paprasta – žmogus tiesiog padovanojo mažą sąsiuvinį ir ant pirmo puslapio parašė kelias mintis apie tai, ką mano apie mūsų draugystę. Ir buvo tikra, ir kažkaip pataikė į širdį.

Tuo tarpu kitą dovaną – kurią žmogus akivaizdžiai pirko paskubom ir turbūt su paskolinių pinigų likučiais – pamiršau tą pačią dieną. Nes ne kaina lemia emociją.

Tačiau būna situacijų, kai paskola atrodo vienintelė išeitis

Taip, būna. Ypač šeimose, kurios gyvena ribotai. Ir čia nieko smerktino. Tiesiog yra žiauri tiesa: paskola nėra pinigai, tai yra ateities pinigų nuomos mokestis. Ir už tą nuomą sumokėsi brangiai.

Yra tik viena situacija, kurioje paskola Kalėdoms dar gali būti šiek tiek racionali – kai paskola yra be palūkanų (kai kurios parduotuvės siūlo dalinį mokėjimą be papildomų mokesčių) ir žmogus aiškiai žino, kaip ir kada grąžins. Bet tai nebūna „greitoji“ paskola. Tai būna normalus mokėjimo planas.

Visi kiti variantai – tiesiog emocinis sprendimas.

O kas, jei pabandytume šiek tiek lėtinti tempą?

Man atrodo, kad visai sveika būtų bent kartą gyvenime užduoti sau tokį klausimą: ko aš iš tikrųjų noriu per Kalėdas?
Ne daiktų, ne dėžučių, ne pristatyto siuntų kalno, kuriame kažkas jau po savaitės pamirš, kas kam dovanojo.

Dažniausiai žmonės nori:

• ramybės;
• šilumos namuose;
• nedirbti 12 valandų per dieną;
• pasėdėti prie stalo be skubėjimo;
• jaustis, kad laikas sustojo bent vienam vakarui;
• jaukumo.

Ir nė vienam iš šių dalykų nereikia paskolos.

Kartais žmonės net bijo pasakyti artimiesiems, kad šiemet jie dovanas darys kitaip. Bet paradoksas tas, kad dažniausiai niekas nesupyksta. Ir kartais būna net malonu, kai kas nors atvirai pasako: „Šiemet dovanos bus mažesnės, bet nuoširdesnės. Nes nenoriu metų pradėti su skolomis.“

Yra tik kažkoks vidinis gėdos mechanizmas, kuris sako: „kaip čia dabar būsi mažiau dosnus už kitus?“ Bet dosnumas ir puikybė kartais labai greitai susimaišo.

Taigi, ar verta imti greitą paskolą kalėdinėms dovanoms?

Jei trumpai – ne, neverta.
Jei plačiau – tai dar mažiau verta, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kalėdos ateis ir praeis. Dovanos sudulkės, išsibarstys, bus pamirštos. Bet skola liks. Palūkanos liks. O blogiausiu atveju, kitais metais atsidursi toje pačioje situacijoje, tik dar gilesnėje finansinėje duobėje.

Ir visgi, žmogus yra emocinė būtybė. Todėl mano nuomonė paprasta – geriau Kalėdos be paskolos nei Kalėdos su dirbtine „prabanga“. Nes tikros šventės niekada nebuvo apie pinigus.

Jei labai norisi kažką padovanoti – padovanok laiką, dėmesį, rankų darbo smulkmeną, ką nors praktiško. Arba net ir juokingą smulkmeną iš širdies. Tokios dovanos kartais turi daugiau svorio nei visos kvepalų ir telefonų dėžės kartu sudėjus.

Ir svarbiausia – neužkrauk sau skolos tam, kas iš tikrųjų nėra vertas tavo ramybės. Kalėdos yra apie širdį, o ne apie kreditinę kortelę. Ir kai tai supranti, viskas kažkaip savaime susidėlioja į vietas.